Senjorus prižiūrinti Greta: jiems, kaip ir visiems žmonėms, gyvybiškai reikalinga socializacija ir savirealizacija

Visų mūsų laukia senatvė. Šiais žodžiais turėtų vadovautis kiekvienas žmogus iš socialinių paslaugų srities. Todėl tris metus su senjorais dirbanti kaunietė Greta Buslienė tikina: prižiūrint vyresnio amžiaus žmones nepakanka sutvarkyti jų namus, padaryti valgyti ar juos apiprausti ir sušukuoti. Jos teigimu, kartkartėmis visuomenė „nurašo“ senjorus ir taip išbraukia juos iš socialinio gyvenimo. Tačiau iš tikrųjų senjorams, kaip ir visiems kitiems žmonėms, yra gyvybiškai reikalinga socializacija ir savirealizacija. 

Pozityvios senatvės kūrimas yra gyvybiškai svarbus

Ne paslaptis, kad senjorai, ypatingai vieniši, kur kas rečiau įsitraukia į visuomeninį gyvenimą bei vis daugiau laiko praleidžia vienumoje. Todėl Nacionalinio socialinės integracijos instituto „Senjoro“ programos koordinatoriaus asistentė G. Buslienė teigia, kad šiandien ypatingai svarbu pagelbėti senjorams savirealizacijos ir socializacijos kelyje. Anot jos, nereikia nuversti kalnų ar išradinėti dviračio – kartais pakanka vos pokalbio prie kavos puodelio ar pakvietimo drauge nueiti į spektaklį. 

„Kol dar ėjau socialinio darbuotojo padėjėjos pareigas, vienos pirmųjų mano klienčių buvo sesės Joana ir Genovaitė. Būtent sesuo Genovaitė man padėjo suprasti, kad kartais pačios mažiausios smulkmenos gali sukurti gražiausias akimirkas. Istorija tokia, kad abi sesės yra be proto skirtingos. Viena aukštesnė, kita žemesnė. Viena ramesnė, kita aktyvesnė. Viena tylesnė, kita šnekesnė. Kad ir kokios skirtingos bebūtų – jos yra ypatingai artimos. Tačiau kartą vienai iš sesių teko išvykti į ligoninę. Tuo metu prižiūrėjau namuose likusią senjorę Genovaitę. Mačiau, kad ji be proto nusiminusi, neranda vietos namuose“, – pasakoja G. Buslienė.

„Nors mano darbo pamaina ėjo į pabaigą, negalėjau taip palikti senjorės. Todėl pasiūliau jai drauge išsivirti cepelinų. Senjorė sakė, kad be sesers nieko smagaus veikti nesinori, tačiau vis tiek stengiausi jai parodyti, kad gražius atsiminimus galima kurti ir kitaip. Tad šiaip ne taip įkalbinus Genovaitę pasigaminome cepelinus ir kol šie dar tušinosi puode, išėjome lėtu žingsneliu pasivaikščioti po kiemą. Nuotaika vis taisėsi ir jau kai grįžome namo pavalgyti cepelinų, senjorė iš tikrųjų jautėsi laiminga“, – tęsia istoriją G. Buslienė.

Pašnekovė prisimena, kaip Genovaitė jai padėkojo už šią dieną. Kadangi sesėms sunku būti atskirai, buvo labai svarbu parodyti, kad net ir trumpam išsiskyrus įmanoma neprarasti džiaugsmo gyvenime. Tad vien išėjimas pasivaikščioti ar cepelinų gamyba su gera kompanija gali kardinaliai pakeisti žmogaus savijautą.

Pamokos ne tik senjorams, bet ir juos prižiūrintiems

Pašnekovė pastebi: kai vyresnio amžiaus žmogus pradeda pasitikėti tavimi ir tiki, kad tu iš tikrųjų nori į jo pasaulį įnešti daugiau šviesos ir veiklų, jis tampa atviresnis galimybėms. Taip, jos teigimu, senjorai netgi imliau mokosi naudotis telefonu ar kompiuteriu.

„Jie mato, kaip mes ateiname su telefonais ir kompiuteriais ar atvažiuojame su automobiliais. O kai jie jaučiasi prie tavęs laisvai, tada ir drąsiau išreiškia savo susidomėjimą technologijomis. Būna, kad paprašo, jog parodytum, kaip veikia kompiuteris. Jei įdomiai papasakosi, tai jie dar ir susidomėję stebėsis, kaip čia taip įmanoma rašyti ant lentos, o ir dar ta užrašyta informacija pasiekia kitus“, – šypsosi „Senjoro“ programos koordinatorės asistentė.

Pašnekovė dalijasi ir daugiau istorijų, kaip maži dalykai gali pakeisti senjoro kasdienybę. Jos teigimu, yra begalės būdų, kaip galima į senjorų gyvenimą atnešti daugiau spalvų, visomis prasmėmis.

„Jeigu ateini pas senjorę su kokiais ryškesniais marškinėliais, tai jau, žinok, ji tave „nuskenuos“. Ir dar paklaus iš kur tokius gavai. Kartais ir mestels užuominą, kad pati tokių norėtų. Tada tu jai nuperki panašius į savo. Ir, žiūrėk, ji užsidėjo naujus marškinėlius, kur galbūt iki tol savo senųjų metų metus nekeitė. Minimalus dalykas, bet iš tikrųjų būtent taip galime paskatinti vienišus senjorus atrasti džiaugsmingų akimirkų savo kasdienybėje“, – dalinasi istorijomis G. Buslienė.

Šį darbą turėtų padirbėti jaunimas – pamokos

 Žmogų reikia vertinti pagal jo vidų, o ne išorę. Tai viena svarbiausių pamokų, kurias įgyji dirbdamas su senjorais. Kaip pavyzdį G. Buslienė pasakoja istoriją, iš kurios pačiai teko pasimokyti.

„Ilgą laiką prižiūrėjau senjorę Vandą. Ji gyveno gražiuose dideliuose namuose, bet visada vaikščiojo suplyšusiomis senomis šlepetėmis. Kai viena iš kitų mano prižiūrimų senjorių nusprendė išmesti daugybę geros kokybės batelių, nusprendžiau juos geriau nunešti Vandai. Tačiau net ir atnešus, pamačiau, kad senjorė toliau vaikšto su senosiomis šlepetėmis, tarsi ignoruodama dovanas. Vienąkart neiškentusi paklausiau Vandos, kodėl ji vis atstumia pagalbą. Ir tik tada senjorė atskleidė, kad batelių negali nešioti todėl, kad jai skauda kojas, kurios, pasirodo, yra stipriai deformuotos“, – sako G. Buslienė.

Ir tai tik viena neįkainojama pamoka. Lygiai taip pat toks darbas pareikalauja kantrybės ir padeda suvokti, kad senatvė yra neišvengiama. Pašnekovės teigimu, šios pamokos gali itin praversti visiems su senjorais padirbėjusiems žmonėms, o ypatingai jaunimui.

„Šiais laikais atotrūkis tarp senjorų ir jaunųjų šeimos narių yra labai didelis. Todėl ypač darbą su senjorais rekomenduočiau jauniems žmonėms. Turbūt dauguma iš mūsų jaunystės dienomis buvome itin nekantrūs, nutolę nuo visuomenės problemų ar bendravimo su vyresniais žmonėmis. Tikiu, kad šiais laikais jaunimas darosi vis visuomeniškesnis, todėl esu įsitikinusi, kad jeigu jie ateitų atviromis širdimis mokytis iš senjorų, galėtų kur kas geriau pažinti save, įgyti vidinės stiprybės ar galų gale išmokti virti tradiciškus cepelinus“, – šypsosi Greta.